Asamų kalba
Asamų kalba (অসমীয়া = Ôxômiya) – indoeuropiečių kalbų šeimos indoarijų kalbų grupės kalba, kuria kalbama daugiausia Asamo valstijoje, esančioje šiaurės rytų Indijoje. Tai oficiali Asamo kalba. Taip pat ja kalbama Arunačal Pradešo dalyse ir kitų šiaurės rytų Indijos valstijų (pvz., Nagalando) lygumose (Brahmaputros slėnyje). Nedidelės grupės kalbančiųjų asamų kalba yra Butane ir Bangladeše. Imigrantai iš Asamo perneša kalbą į kitas Indijos ir pasaulio dalis. Šia kalba bendrauja tarp 13-16 mln. žmonių (2001 m. Indijos surašymo duomenimis – 13 168 484 ). Regione yra susidarę keletas kreolinių asamų kalbos variantų (nagamiečių, nefamiečių), kuriuos vartoja vietinės mjanmų-tibetiečių kalbomis kalbančios tautos.
Asamų arba asamiečių kalbos pavadinimas kildinamas nuo Asamo regiono. Šio krašto pavadinimas savo ruožtu kilo nuo tajų kalbų šeimos tautos šanų, kurie XIII a. įsiveržė į Asamą. Tos pačios kilmės žodis yra „Ahomas“, kuriuo vadinta tajų tautos ahomų (šanų palikuonių) sukurta valstybė. Nors dabar dažnai teigiama, kad žodis asama kilo iš sanskrito, kur reiškia („nelygus, nevienodas“), tačiau labiausiai tikėtina, kad žodis kilęs iš tajiškos šaknies acham, reiškiančios „nenugalėtas“.
Asamų kalba kildinama iš Magadhi prakrito, davusio pradžią 4 apabhramšoms – Radhi, Vangos, Varendros ir Kamarupos. Pastaroji Kamarupos apabhramša buvo vartojama į rytus nuo Gangos slėnio – šiaurės Bengalijoje ir Asame. Iš Magadhi prakrito susidarė orijų, bengalų, asamų ir šiaurės bengalų kalbos.
Kamarupos apabhramša/prakritas siejamas su IV–XII a. regione gyvavusia Kamarupos karalyste (dar vadinama pagal šios karalystės sostinę Pragdžjotišpurą). Šioje kalboje pynėsi sanskrito, prakrito ir vietinių tarmių elementai. Kamarupos prakritu paveikti Kamarupos įrašai sanskritu (ś, ṣ virsta į s), kur išvardinti karalystės valdovai. VII a. kinų budistų keliautojas Suancangas (Xuanzang) mini, kad Kamarupos kalba šiek tiek skiriasi nuo vartotos Pundravardhanoje. Su Kamarupos apabhramša siejami budistiniai „Čarjapados“ tekstai (VIII–XII a.). Šia apabhramša taip pat rasta Kamarupos valstybės įrašų vario lentelėse. Tuo laikotarpiu Kamarupa buvo svarbiausia regiono valstybė, dariusi įtaką aplinkiniams kraštams, turėjusi išvystytą literatūrą.
XIII a. Kamarupos valstybei subyrėjus susikūrė Kamatos valstybė. Tuo laikotarpiu vyko tolesni kalbiniai procesai, susidarė tarmių grupė, vadinama Kamatapuri šnektomis. Šiomis šnektomis Kamatos laikais kurta poezija, dainos, atliktas Ramajanos vertimas. Iš šių šnektų ėmė klostytis šiuolaikinė asamų kalba bei jai labai artima šiaurės bengalų tarmė. Vakarų Asamo tarmėmis pagrįsta literatūrinė kalba XVII a. susidarė Ahomo karalystės rūmuose. Šia kalba kurtos Ahomo valstybės kronikos – burandžiai (nors ankstyvosios jų versijos kurtos neindoeuropietiška ahomų kalba). XIX a. britai įtvirtino asamų kalbą kaip valstybinę Asamo kolonijos kalbą. XX a. kultūriniam Asamo centrui persikėlus į Guvahatį, rytinės tarmės įgavo didesnę svarbą, jomis pagrįsta dabartinė asamų kalba.
Asamų arba asamiečių kalbos pavadinimas kildinamas nuo Asamo regiono. Šio krašto pavadinimas savo ruožtu kilo nuo tajų kalbų šeimos tautos šanų, kurie XIII a. įsiveržė į Asamą. Tos pačios kilmės žodis yra „Ahomas“, kuriuo vadinta tajų tautos ahomų (šanų palikuonių) sukurta valstybė. Nors dabar dažnai teigiama, kad žodis asama kilo iš sanskrito, kur reiškia („nelygus, nevienodas“), tačiau labiausiai tikėtina, kad žodis kilęs iš tajiškos šaknies acham, reiškiančios „nenugalėtas“.
Asamų kalba kildinama iš Magadhi prakrito, davusio pradžią 4 apabhramšoms – Radhi, Vangos, Varendros ir Kamarupos. Pastaroji Kamarupos apabhramša buvo vartojama į rytus nuo Gangos slėnio – šiaurės Bengalijoje ir Asame. Iš Magadhi prakrito susidarė orijų, bengalų, asamų ir šiaurės bengalų kalbos.
Kamarupos apabhramša/prakritas siejamas su IV–XII a. regione gyvavusia Kamarupos karalyste (dar vadinama pagal šios karalystės sostinę Pragdžjotišpurą). Šioje kalboje pynėsi sanskrito, prakrito ir vietinių tarmių elementai. Kamarupos prakritu paveikti Kamarupos įrašai sanskritu (ś, ṣ virsta į s), kur išvardinti karalystės valdovai. VII a. kinų budistų keliautojas Suancangas (Xuanzang) mini, kad Kamarupos kalba šiek tiek skiriasi nuo vartotos Pundravardhanoje. Su Kamarupos apabhramša siejami budistiniai „Čarjapados“ tekstai (VIII–XII a.). Šia apabhramša taip pat rasta Kamarupos valstybės įrašų vario lentelėse. Tuo laikotarpiu Kamarupa buvo svarbiausia regiono valstybė, dariusi įtaką aplinkiniams kraštams, turėjusi išvystytą literatūrą.
XIII a. Kamarupos valstybei subyrėjus susikūrė Kamatos valstybė. Tuo laikotarpiu vyko tolesni kalbiniai procesai, susidarė tarmių grupė, vadinama Kamatapuri šnektomis. Šiomis šnektomis Kamatos laikais kurta poezija, dainos, atliktas Ramajanos vertimas. Iš šių šnektų ėmė klostytis šiuolaikinė asamų kalba bei jai labai artima šiaurės bengalų tarmė. Vakarų Asamo tarmėmis pagrįsta literatūrinė kalba XVII a. susidarė Ahomo karalystės rūmuose. Šia kalba kurtos Ahomo valstybės kronikos – burandžiai (nors ankstyvosios jų versijos kurtos neindoeuropietiška ahomų kalba). XIX a. britai įtvirtino asamų kalbą kaip valstybinę Asamo kolonijos kalbą. XX a. kultūriniam Asamo centrui persikėlus į Guvahatį, rytinės tarmės įgavo didesnę svarbą, jomis pagrįsta dabartinė asamų kalba.
Šalis
-
Indija
Indija, oficialiai Indijos Respublika – valstybė Pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir septinta pagal plotą. Indija šiaurės vakaruose ribojasi su Pakistanu, šiaurėje – su Kinija, Nepalu, Butanu, rytuose – su Mianmaru ir Bangladešu. Vakaruose šalis prieina prie Arabijos jūros, rytuose – prie Bengalijos įlankos, o pietuose krantus skalauja Indijos vandenynas. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai ir Indonezija.
Indijos subkontinente dar III a. pr. m. e. gyveno Indo slėnio civilizacija. II a. pr. m. e. pradėti rašyti seniausi hinduizmo šventraščiai. Kastų sistema išsivystė I a. pr. m. e., šiuo laikotarpiu taip pat ėmė plisti budizmas ir džainizmas. Ankstyvasis politinis konsolidavimas vyko įsigalėjus Maurjų ir Guptų imperijoms; vėlyvesnės Vidurinės Indijos karalystės padarė poveikį kultūroms net Pietryčių Azijos šalyse.