Baltarusių kalba
Baltarusių (gudų) kalba (белару́ская мо́ва) – viena iš trijų rytų slavų kalbų, daugiausia paplitusi Baltarusijoje ir rytų Lenkijoje. Baltarusijos Respublikos valstybinė kalba (kartu su rusų kalba). Iš viso šnekančių baltarusių kalba yra apie 7-8 milijonai žmonių.
Nuo rusų kalbos skiriasi dalimi žodyno, fonologinėmis ypatybėmis, iš kurių ryškiausios:
* akavimas – nekirčiuotoje pozicijoje nuo seno tariama ir rašoma a vietoj rusų kalbos o, e: горад (horad) 'miestas' – гарады (harady) 'miestai', рэ́чка (rečka) 'upelis' – рачны́ (račny) 'upinis'; rusų kalboje atitinkamai город (gorod) – города (goroda), речка (rečka) – речной (rečnoi). Rusų tarmėse iki šiol nekirčiuotas o neverčiamas a, bet e ir bendrinėje kalboje nevirsta a;
* dzūkavimas - d, t vertimas dz, c: хадзіць (chadzic') 'vaikščioti', дзень (dzen') 'diena'; plg. rusų k. ходить (chodit'), день (den');
* г (g) tariama kaip h ir kai kurios kitos fonologinės ypatybės.
Baltarusių kalbą sudaro senovės radimičių, dregovičių, Smolensko ir Polocko krivičių ir, galbūt, šiauriečių tarmės. Dėl visumos fonetinių, morfologinių, sintaksės ir leksinių ypatumų ji skiriasi nuo kitų artimų, giminingų jai rytų slavų kalbų – rusų ir ukrainiečių – ir išsiskiria į atskirą kalbą. Baltarusių kalba turi daug panašumų su ukrainiečių ir lenkų kalbomis.
Iš visų slavų kalbų, baltarusių kalba turi daugiausiai lituanizmų ir kitų baltų kalbų skolinių. O taip susiklostė dėl anksčiau dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyvenusių baltų genčių, kurias asimiliavo arba dalį išstūmė iš pietų ir pietryčių atėjusios slavų gentys. Dar visai neseniai Baltarusijos šiaurės vakaruose gyveno lietuvių tautos dalis, besiribojanti su slavų gentimis linijoje maždaug nuo Drujos (šiaurėje), Breslaujos, Kazėnų, Pastovų, Naručio ežero, Svierių, Smurgainių, Krevo, Valažino, Bokšto, Vijos. Todėl šiuo metu į vakarus nuo šios linijos apstu lituanizmų.
Baltarusijos pietvakariuose, maždaug teritorijoje iki Narevo upės aukštupių, į vakarus nuo Slanimo, Naugarduko miestų, aplink Gardiną, Valkaviską, Balstogę (Lenkijos teritorijoje, bet baltarusių kalbos tarmėse) kalbininkai pastebi dar vienos baltų genties – jotvingių – substratą. Jotvingiai prarado kalbą dėl rytų slavų, mozūrų genčių, o vėliau dėl Vokiečių ordino ekspansijos į jų žemes.
Baltarusių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės. Lyginant su rusų kalbos abėcėle, nenaudojamos raidės И, Щ ir Ъ, bet yra kitos 2 raidės – І ir Ў, taip pat naudojami digrafai ДЖ ir ДЗ:
Аа Бб Вв Гг Дд (Дж дж) (Дз дз) Ее Ёё Жж Зз Ii Йй Кк Лл Мм Нн Оо Пп Рр Сс Тт Уу Ўў Фф Хх Цц Чч Шш Ыы Ьь Ээ Юю Яя
Nuo rusų kalbos skiriasi dalimi žodyno, fonologinėmis ypatybėmis, iš kurių ryškiausios:
* akavimas – nekirčiuotoje pozicijoje nuo seno tariama ir rašoma a vietoj rusų kalbos o, e: горад (horad) 'miestas' – гарады (harady) 'miestai', рэ́чка (rečka) 'upelis' – рачны́ (račny) 'upinis'; rusų kalboje atitinkamai город (gorod) – города (goroda), речка (rečka) – речной (rečnoi). Rusų tarmėse iki šiol nekirčiuotas o neverčiamas a, bet e ir bendrinėje kalboje nevirsta a;
* dzūkavimas - d, t vertimas dz, c: хадзіць (chadzic') 'vaikščioti', дзень (dzen') 'diena'; plg. rusų k. ходить (chodit'), день (den');
* г (g) tariama kaip h ir kai kurios kitos fonologinės ypatybės.
Baltarusių kalbą sudaro senovės radimičių, dregovičių, Smolensko ir Polocko krivičių ir, galbūt, šiauriečių tarmės. Dėl visumos fonetinių, morfologinių, sintaksės ir leksinių ypatumų ji skiriasi nuo kitų artimų, giminingų jai rytų slavų kalbų – rusų ir ukrainiečių – ir išsiskiria į atskirą kalbą. Baltarusių kalba turi daug panašumų su ukrainiečių ir lenkų kalbomis.
Iš visų slavų kalbų, baltarusių kalba turi daugiausiai lituanizmų ir kitų baltų kalbų skolinių. O taip susiklostė dėl anksčiau dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyvenusių baltų genčių, kurias asimiliavo arba dalį išstūmė iš pietų ir pietryčių atėjusios slavų gentys. Dar visai neseniai Baltarusijos šiaurės vakaruose gyveno lietuvių tautos dalis, besiribojanti su slavų gentimis linijoje maždaug nuo Drujos (šiaurėje), Breslaujos, Kazėnų, Pastovų, Naručio ežero, Svierių, Smurgainių, Krevo, Valažino, Bokšto, Vijos. Todėl šiuo metu į vakarus nuo šios linijos apstu lituanizmų.
Baltarusijos pietvakariuose, maždaug teritorijoje iki Narevo upės aukštupių, į vakarus nuo Slanimo, Naugarduko miestų, aplink Gardiną, Valkaviską, Balstogę (Lenkijos teritorijoje, bet baltarusių kalbos tarmėse) kalbininkai pastebi dar vienos baltų genties – jotvingių – substratą. Jotvingiai prarado kalbą dėl rytų slavų, mozūrų genčių, o vėliau dėl Vokiečių ordino ekspansijos į jų žemes.
Baltarusių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės. Lyginant su rusų kalbos abėcėle, nenaudojamos raidės И, Щ ir Ъ, bet yra kitos 2 raidės – І ir Ў, taip pat naudojami digrafai ДЖ ir ДЗ:
Аа Бб Вв Гг Дд (Дж дж) (Дз дз) Ее Ёё Жж Зз Ii Йй Кк Лл Мм Нн Оо Пп Рр Сс Тт Уу Ўў Фф Хх Цц Чч Шш Ыы Ьь Ээ Юю Яя
Šalis
-
Baltarusija
Baltarusija arba Gudija (blrs. ir ??), oficialiai Baltarusijos Respublika – žemyninė valstybė Rytų Europoje. Šiaurės vakaruose ribojasi su Lietuva, vakaruose – su Lenkija, šiaurėje – su Latvija, rytuose ir šiaurės rytuose – su Rusija, pietuose – su Ukraina. Sostinė ir didžiausias miestas – Minskas.
Plotas – 207 600 kv. km, iš kurių 40 % dengia miškai. Baltarusija skirstoma į tris geografinius regionus – šiaurinį, kuriame yra gausybė ežerų, centre esantį miškingą Baltarusijos kalvyną ir pelkėtą ir menkai apgyvendintą pietinę dalį, vadinamą Pinsko pelkėmis. Svarbiausios Baltarusijos ekonomikos šakos yra paslaugos ir gamyba.