Bengalų kalba
Bengalų kalba – bengalų tautos kalba, priklausanti indų (indoarijų) kalbų grupei, indoeuropiečių kalbų šeimai. Paplitusi Indijos valstijoje Vakarų Bengalija ir Bangladeše, be to, žmonių kalbančių bengalų kalba yra Indijos valstijose, tokiose kaip Asamas, Biharas ir Orisa.
Žinomas bengalų kalbos istorijos periodas siekia X–XII a. XV a. pabaiga – XVII a. pradžia – pagrindinių struktūrinių kalbos bruožų formavimosi periodas. XIX a. pabaiga – naujos bengalų kalbos įsitvirtinimo periodas. Nuo Bengalijos padalijimo tarp Indijos ir Pakistano laikų (1947) rytinėje Bengalijos dalyje (Rytų Pakistanas, vėliau Bangladešas) pastebimas didesnis arabų-persų leksikos vartojimas.
Žinomas bengalų kalbos istorijos periodas siekia X–XII a. XV a. pabaiga – XVII a. pradžia – pagrindinių struktūrinių kalbos bruožų formavimosi periodas. XIX a. pabaiga – naujos bengalų kalbos įsitvirtinimo periodas. Nuo Bengalijos padalijimo tarp Indijos ir Pakistano laikų (1947) rytinėje Bengalijos dalyje (Rytų Pakistanas, vėliau Bangladešas) pastebimas didesnis arabų-persų leksikos vartojimas.
Šalis
-
Bangladešas
Tai aštunta didžiausia valstybė pagal gyventojų skaičių (165 mln. gyventojų, gyvenančių 147 570–148 460 km2 teritorijoje, t. y., vos 2,3 karto didesnėje teritorijoje nei Lietuva). Taip pat tai viena tankiausiai apgyvendintų valstybių. -
Indija
Indijos subkontinente dar III a. pr. m. e. gyveno Indo slėnio civilizacija. II a. pr. m. e. pradėti rašyti seniausi hinduizmo šventraščiai. Kastų sistema išsivystė I a. pr. m. e., šiuo laikotarpiu taip pat ėmė plisti budizmas ir džainizmas. Ankstyvasis politinis konsolidavimas vyko įsigalėjus Maurjų ir Guptų imperijoms; vėlyvesnės Vidurinės Indijos karalystės padarė poveikį kultūroms net Pietryčių Azijos šalyse.