Indoneziečių kalba

Indoneziečių kalba
Indoneziečių kalba (savivardis: bahasa Indonesia) – Indonezijos valstybinė kalba (nuo 1945 m.), priklausanti austronezinių kalbų šeimos, Sundos-Sulavesio kalbų atšakai. Indoneziečių kalba yra standartizuotas malajų kalbos dialektas. Šia kalba, kaip antrąja, laisvai kalba daugelis Indonezijos gyventojų (kaip pirmąją kalbą vartoja vietinę: Sulavesio, Javos, Sundos ar kt.). Tai Malajų salyno lingua franca. Ši kalba taip pat paplitusi Rytų Timore, Malaizijoje; ją vartoja išeiviai iš Indonezijos Nyderlanduose, Filipinuose, JAV. Indoneziečių kalba daugiau ar mažiau kalba ~ 200 mln. gyventojų. Naudoja lotynišką rašybą.

Į indoneziečių kalbą pateko nemažai žodžių iš olandų kalbos (polisi – policija, kualitas – kokybė, kopi – kava, kantor – kontora), portugalų kalbos (gereja – bažnyčia, meja – stalas), kinų, indų, arabų kalbų.

Dauguma raidžių tariama panašiai kaip lietuvių kalboje. Didesnės išimtys:

* v – tariama kaip f,

* j – tariama kaip dž,

* ny – tariama kap nj (n nosinis).

Daugelis žodžių kirčiuojami priešpaskutiniame skiemenyje.

* Indoneziečių kalbos frazės ir kita naudinga informacija Wikivoyage projekte

* Indoneziečių kalbos mokymas

* Indoneziečių kalbos mokymas
Šalis
  • Indonezija
    Indonezija, oficialiai Indonezijos Respublika  – salų valstybė Pietryčių Azijoje, tarp Indijos ir Ramiojo vandenynų. Borneo saloje Indonezija ribojasi su Malaizija, Naujosios Gvinėjos saloje – su Papua Naująja Gvinėja, Timoro saloje – su Rytų Timoru. Sudaryta iš 17 000 salų. Šalis yra keturiolikta pagal plotą ir ketvirta pagal gyventojų skaičių. Indonezija didžiausia tarp šalių, kuriose musulmonai sudaro daugumą. Java yra gyventojų skaičiumi didžiausia sala pasaulyje. Šalis yra prezidentinė respublika su nuo 2004 m. kas penkerius metus renkamu prezidentu ir įstatymų leidžiamąja valdžia (vadinamąja Liaudies Patariamąja Asamblėja). Indoneziją sudaro 37 provincijos, iš kurių aštuonios turi specialų statusą. Šalies sostinė Džakarta yra vienas didžiausių miestų pagal gyventojų skaičių miestų. Nepaisant didelio gyventojų skaičiaus ir tankiai apgyvendintų regionų, Indonezija turi didžiulius laukinės gamtos plotus ir gali pasigirti vienu didžiausiu biologinės įvairovės lygiu.

    Indonezijos žemynas buvo vertingas prekybos regionas mažiausiai nuo VII amžiaus, kuomet Šrividžaja, o vėliau Madžapahitas prekiavo su žemyninėje Kinijoje ir Indijos subkontintente įsikūrusiomis šalimis. Vietiniai valdovai dar ankstyvuoju laikotarpiu priėmė kaimynų tikėjimus ir kultūrą, tad klestėjo induistų ir budistų karalystės. Islamas į Indoneziją atkeliavo per sufijų prekeivius ir mokslininkus, krikščionybė - per Europos misionierius. Kolonializmo laikotarpiu Indoneziją valdė portugalai, prancūzai ir britai, tačiau ilgiausiai čia įsiviešpatavę buvo olandai - apie 350 metų. Indonezijos kaip tautinės valstybės samprata atsirado XX a. pr., o kulminaciją pasiekė Indonezijai paskelbus nepriklausomybę 1945 m. rugpjūčio 17 d. Galutinai nepriklausoma tapo 1949 m. gruodžio 27 d., Nyderlandams pripažinus Indonezijos nepriklausomybę.
  • Rytų Timoras
    Rytų Timoro Demokratinė Respublika – valstybė pietryčių Azijoje, užimanti rytinę Timoro salos pusę, Atauro ir Jako salas bei Okusio-Ambeno teritoriją vakarinėje Timoro salos dalyje.

    Iki pat XX a. Timoro istorija buvo neatsiejamai susijusi su Malajų salyno istorija.