Žemėlapis - Džakarta (Daerah Khusus Ibukota Jakarta)

Džakarta (anksčiau vadinta Batavija) – Indonezijos sostinė ir didžiausias miestas. Įsikūrusi Javos salos šiaurės rytų pakrantėje, prie Čilivungo upės žiočių. Miesto plotas 699,5 km², 10,6 mln. gyventojų (2020). Džakartos metropolinėje teritorijoje, kurios plotas 6392 km², gyvena 35,934 mln. gyventojų (2020 m.). Tai antra pagal gyventojų skaičių miesto teritorija pasaulyje, po Tokijo.

Yra Soekarno‑Hattos ir Halimo Perdanakusumos tarptautiniai oro uostai, ASEAN būstinė.

Džakartos visuomenė įvairiakultūrė. Taip nutiko dėl to, kad į miestą plūdo migrantai iš viso Indonezijos salyno, vedami potencialiai aukštesnio pragyvenimo lygio siekių ir verslo galimybių pasiūlos. Dėl spartaus augimo miestas virto labai sausakimšu. Negana to, gyvenimo sąlygas dar labiau pablogino nuolatiniai ekologiniai veiksniai, tokie kaip potvyniai. Džakarta per metus grimzta iki 17 cm, o tai kartu su vandenynų lygio kilimu atsiliepė potvyniais. Džakarta yra viena iš greičiausiai grimztančių sostinių pasaulyje. Reaguodamas į vis prastėjančią situaciją, šalies prezidentas Joko Widodo 2019 m. rugpjūčio mėn. paskelbė, kad Indonezijos sostinė bus perkelta iš Džakartos į Rytų Kalimantano provinciją Borneo saloje.

Pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Džakartos teritorijoje buvo Kalapos uostas Čilivungo upės žiotyse. Jis egzistavo sundų tautos žemėse. Tai buvo hinduistų gyvenvietė nuo maždaug V amžiaus. XII a. gyvenvietė tapo svarbiu hinduistų karalystės, sundų valstybės Sundos uostu. Pirmieji europiečiai, aplankę Kalapą, buvo portugalai. XVI a. pr. hinduistų karalius leido portugalų prekybininkams prie Kalapos pasistatyti fortą. Pagal pirmąją gyvenvietę iki šiol Džakartos uostas vadinamas Sunda Kelapa.

1527 m. miestą užkariavo šiaurinės kaimyninės valstybės valdovas Fatahila (Fatahillah). Jis Kalapos vardą 1527 m. birželio 22 d. pakeitė į Džajakarta (javiečių kalba – „pergalinga ir klestinti“). Ši data laikoma oficialiu miesto gimtadieniu. XVI a. pabaigoje į Jayakarta atvyko olandai. 1619 m. Nyderlandų Rytų Indijos kompanijos pajėgos, vadovaujamos Jan Pieterszoon Coen, užėmė miestą ir pervadino jį į Bataviją, lotynišką Nyderlandų vardą. Batavija tapo Nyderlandų Rytų Indijos kolonijų sostine. XIX a. pr. miestas išsiplėtė, kadangi olandai kėlėsi į aukštesnes vietoves, kurios laikytos sveikesnėmis. 1811 m. Javą užėmė britai ir valdė salą 5 metus, kol Nyderlandai buvo okupuoti per Napoleono karus Europoje, po to Java grąžinta Nyderlandams.

Formaliai ir tiesioginei Nyderlandų valdžiai plečiantis į didesnes salyno teritorijas, XIX a. ir XX a. pradžioje, kolonijinės Batavijos reikšmė didėjo. Olandų taktika išlaikyti kontrolę ir pajamas iš mokesčių reikalavo, kad eksporto prekės iš viso regiono būtų išsiunčiamos per Bataviją, o tai miestui suteikė ypatingą reikšmę, kurią jis išlaiko iki šių dienų.

Japonija užėmė miestą 1942 m. vykstant Antrajam pasauliniam karui ir pervadino jį į Džakartą, siekdama vietinių gyventojų palankumo. Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m. olandai vėl užėmė miestą, nepaisydami 1945 m. rugpjūčio 17 d. indoneziečių paskelbtos nepriklausomybės. Džakarta tapo olandų pastangų atgauti visų buvusių kolonijų kontrolę centras, kol nepriklausomybės karas baigėsi Indonezijos valstybės pripažinimu 1949 m.

Atkūrus Indonezijos nepriklausomybę Džakarta itin sparčiai plėtėsi, tapo didžiausiu Indonezijos pramonės, prekybos ir kultūros centru, įgijo ir tarptautinę regioninio centro reikšmę.