Žemėlapis - Ispanija (Kingdom of Spain)

Ispanijos vėliava

Ispanija (, tariama ), oficialiai Ispanijos Karalystė (, tariama [ˈrejno ð(e) esˈpaɲa]) – valstybė Europos pietvakariuose, Pirėnų pusiasalyje. Ribojasi su Portugalija vakaruose, Prancūzija bei Andora šiaurėje, su Gibraltaru – pietuose. Ispanija yra supama Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Jai taip pat priklauso du autonominiai miestai Afrikoje – Seuta ir Melilja.

Seniausieji Pirėnų pusiasalio gyventojai buvo iberai, kurių vardu pavadintas ir pusiasalis. IX a. m. e. pradžioje, iš dabartinės Prancūzijos, į Pirėnų pusiasalį persikėlė baskų gentys.

XI a. pr. m. e. pietinėje Iberijos pakrantėje savo prekybines kolonijas ėmė steigti finikiečiai. Žymiausia jų buvo Gadiras (dabartinio Kadiso vietoje). VIII a. pr. m. e. Viduržemio jūros pakrantėse pusiasalio rytuose įkurtos pirmosios graikų kolonijos (žymiausia jų – Emporion). VI a. pr. m. e. prasidėjo kovos tarp graikų ir kartaginiečių dėl dominavimo Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse.

III – II a. pr. m. e. kartaginiečiai įsikūrė beveik visoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje ir III a. pr. m. e. pabaigoje didesnė pusiasalio teritorija pakliuvo į Kartaginos valdžią. 209 m. pr. m. e., po antrojo Pūnų karo vakarinė ir pietinė pusiasalio dalis atiteko Romos imperijai. Nepaisant atkaklaus kai kurių keltiberų genčių pasipriešinimo (ypatingai reikšmingas arevakų genties sostinės Numancijos pasipriešinimas), I a. pr. m. e. pabaigoje visa Pirėnų pusiasalio teritorija buvo užimta romėnų.

Vakarų Romos imperijos gyvavimo pabaigoje į Galiją atsikraustė vestgotai, kurie ten įkūrė Vestgotų karalystę, apėmusią ir didelę dalį Iberijos. Skaudžiai pralaimėję frankams vestgotai pasitraukė iš Galijos į Iberiją, Toledas tapo jų sostine.

711 metais maurai, persikėlę per Gibraltarą, sutriuškino vestgotų valstybę ir užėmė visą Pirėnų pusiasalį. Maurams nepavyko ilgai išlaikyti šiaurinės kalnuotos pusiasalio dalies. Ten nuo VIII a. suklestėjo keletas krikščioniškų karalysčių, tokių, kaip Astūrija, Leonas, Kastilija, Aragonas. Likusioje pusiasalio dalyje susiformavo musulmoniškas regionas Al-Andalusija, kuris išsilaikė iki pat XV a. Krikščioniškosios valstybės lėtai plėtė savo teritorijas į pietus, vykdydami rekonkistą, arba Pirėnų pusiasalio krikščionizaciją. Procesas užtruko ilgai, bet XIII a. viduryje krikščioniškos karalystės valdė didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio, išskyrus Andalūziją, kur buvo įsitvirtinęs musulmoniškas Granados emyratas.

Krikščioniškoji Ispanija suvienyta valdant karaliui Ferdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I. 1492 metais pasidavė paskutinė maurų valstybė Pirėnuose – Granados emyratas. Nuo to laiko Ispanija tapo vieninga valstybe ir po Kristupo Kolumbo atradimų pradėjo kurti savo kolonijinę imperiją. XV a. pagal popiežiaus nurodymą sukurta Inkvizicija, kurios veikla buvo nukreipta prieš maurus ir žydus, vėliau – prieš protestantus. Ji šalyje gyvavo iki XIX a.

XVI a. susikūrė Ispanijos kolonijinė imperija, daugiausia dėl užkariavimų Amerikoje. Nuo XVI a. vidurio prasidėjo Ispanijos ekonominis nuosmukis. „Nenugalimosios armados“ žūtis mūšyje su Anglija reiškė, kad Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi. XVII a. dėl didelio skaičiaus karų Ispanijos ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo, ji pradėjo prarasti savo teritorijas – Portugaliją 1640 metais, Nyderlandus 1648 metais. 1659 metais užleido Prancūzijai Artua ir Rusijono provincijas.

XVIII a. Ispanijos karūna perėjo Burbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarp Europos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas. Napoleonas, įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną 1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki 1814 metų.

Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau sekino Ispaniją. Kare su JAV 1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas – Kubą ir Filipinus.