Žemėlapis - Kenija (Republic of Kenya)

Kenijos vėliava

Kenijos Respublika (Kenija) – valstybė Rytų Afrikoje. Ribojasi su Etiopija, Somaliu, Pietų Sudanu, Tanzanija, Uganda ir Indijos vandenynu.

Kenijos šalies pavadinimas kilo nuo Kenijos kalno, reiškiančio „baltas“. Kenijos kalno viršukalnė (5199 m virš jūros lygio) nuolat skendi baltuojančiuose debesyse.

Dar žiūrėti: Svahilių civilizacija, Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės

Ikikolonijinė Kenija plėtojosi kaip du atskiri regionai, atskirti retai gyvenamų savanų. Kenijos rytinė dalis, prisiglaudusi prie Indijos vandenyno, priklausė Svahilių krantui, ir čia vystėsi musulmoniška Svahilių civilizacija. Jai būdingi prekybiniai miestai-valstybės, kurie pradėjo kurtis X a. aktyviai dalyvaujant persų ir arabų pirkliams. Šie atnešė čia islamą, o miestuose darniai maišėsi musulmonų ir vietinės afrikietiškos tradicijos. To maišymosi rezultatas – visoje pakrantėje paplitusi kreolinė svahilių kalba. Svarbiausi prekybiniai sultonatai Kenijos teritorijoje buvo Patė, Lamu, Manda, Malindis, Mombasa ir kt. Pirmieji europiečiai (portugalai) Kenijos pakrantėje pasirodė 1498 m. XVI a. pradžioje jie, turėdami pranašesnius ginklus, sunaikino klestinčius svahilių miestus ir vietinę viduramžių civilizaciją. Nuo tada jie formaliai traktavo regioną kaip Portugalijos Rytų Afriką.

Kitas kultūrinis regionas buvo Kenijos vakarinė dalis, prisiglaudusi prie Viktorijos ežero. Dėl palankių gamtinių sąlygų gyventojų tankumas čia buvo ypač didelis, o svarbiausia etninė grupė Kenijos teritorijoje buvo luhjai, pasidalinę į keliolika genčių. XV a. į šias bantų gyvenamas teritorijas migravo gyvulių augintojai nilotai (luo), kurie maišėsi su vietos gyventojais ir labai pakeitė vietos visuomenės struktūrą. Sekdami kitų bantų genčių dabartinės Ugandos teritorijoje (tokių kaip Buganda, Busoga ir kt.) pavyzdžiu, luhjai susivienijo į didelę gentinę karalystę, valdomą vadų, tituluojamų nabongo. Suvienijimą įvykdė vangų gentis, todėl ši karalystė dar vadinama Vanga. Jos įkūrimas tradiciškai keliamas į XII a., tačiau mokslininkai linkę jį kelti į gerokai vėlesnius laikus, XVII a., kuomet susiformavo dauguma Afrikos Didžiųjų ežerų valstybių.

XVII a. musulmonų įtaką Svahilių krante atkūrė Omano imperija ir vėliau nuo jos atsiskyręs Zanzibaro sultonatas, kurio sostinė buvo dabartinėje Tanzanijoje. Siekdamas kontroliuoti prekybą tuometiniame pasaulyje paklausiomis afrikinėmis prekėmis ir juodaodžiais vergais, Zanzibaras plėtė įtaką į žemyną, o ypač – į Afrikos didžiųjų ežerų valstybes krašto gilumoje. Svarbiomis prekybinėmis tarpininkėmis tapo savanose gyvenusios kikujų, kambų, masajų gentys, aptarnavusios karavanų kelius.

Nuo XIX a. vidurio Rytų Afrika domino Europos valstybes, ypač britus ir vokiečius, kurie siuntė čia ekspedicijas. 1886 m. jie pasidalino Zanzibaro kontroliuojamą Svahilių krantą, ir būsimoji Kenijos pakrantė 1890 m. perėjo Britų imperijai. Čia įkurtas Rytų Afrikos protektoratas, kuriam greitai perėjo ir savanų zona. 1894 m. britai protektoratu paskelbė Ugandą, kuriai buvo priskirtos didelės teritorijos dabartinėje Vakarų Kenijoje, taigi visa Vangos karalystė. 1902 m. perbraižant protektorato sienas, Vangos karalystė perėjo Rytų Afrikos protektoratui, kuris 1920 m. tapo Kenijos kolonija.

Kenija tapo nepriklausoma 1963 m. gruodžio 12 d.