Žemėlapis - Malavis (Republic of Malawi)

Malavio vėliava

Malavio Respublika  – nedidelė pietų Afrikos valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, nors prekyba su kaimynėmis vyksta pro didžiulį Malavio ežerą, kurį yra pasidalinusios 3 valstybės. Dar kitaip ši valstybė vadinama Njasalandu, nes XX amžiaus pradžioje šioje valstybės teritorijoje buvo Njasalando Britų imperijos protektoratas, kurioje toliau išsivystė Malavio Respublika. Malavis ribojasi su šiomis valstybėmis: Zambija, Mozambiku ir Tanzanija. Turistų ir kitų keliautojų Malavis vadinamas karštąja Afrikos širdimi, nes šioje valstybėje dažnai pasiekiami rekordiniai karščiai, kas yra neįprasta dykumomis nenusėtoje valstybėje.

Malavio teritorija priklauso Afrikos savanų valstybių kultūrinei zonai. Iki pat X amžiaus dabartinėje Malavio teritorijoje gyveno tik įvairios medžiotojų-klajoklių gentys, vadinamieji akafulai. X a. čia iš šiaurės ėmė plūsti bantai, kurie įsikūrė ir ėmė telktis į gentis. Apie 1500 metus gentys susibūrė ir įkūrė Maravio imperiją, kuri be dabartinio Malavio taip pat valdė teritorijas šiaurės vakarų Mozambike bei rytų Zambijoje. Jos valdovai titulavosi karongais.

Imperiją sudarė giminingomis bantų kalbomis kalbančios gentys, tokios kaip čevai, tumbukai, njandžai, nsengai ir sengai. Jie visi bendrai vadinosi amaraviais. Imperija palaikė ryšius su pakrante, kur prekiavo su arabų pirkliais, daugiausia per Mozambiko uostą.

XVI a. Malavis ėmė prekiauti su portugalų kolonistais, kurie kolonizavo dabartinio Mozambiko centrines teritorijas palei Zambezės upę. Jų įkurtas miestas Tetė tapo vienu svarbiausiu prekybos punktu, per kurį portugalai prekiavo su amaraviais. Portugalai atvežė naują žemės ūkio kultūrą kukurūzą, kuri čia greitai prigijo. Iš vietos gyventojų portugalai supirkinėjo dramblio kaulą, geležį ir vergus.

Didžiausias Malavio suklestėjimas buvo XVII a., o vėliau jos galybė silpo dėl vidinių konfliktų ir išorinių tautų puldinėjimų. Imperiją galutinai sunaikino barbariškos ngonių gentys, kurios mfekanės tautų kraustymosi laikais užplūdo regioną. Jų vadas buvo Zvengendaba. Panašiu metu iš rytų migravo jao gentys, kurios apsigyveno Malavio pietrytinėje dalyje. Jao priėmė islamą iš pakrantės suahilių pirklių ir buvo svarbūs tarpininkai arabams skverbiantis į Maravio teritorijas. Malavio ežere įkurtas Nchotakotos uostas tapo svarbiu vergų prekybos centru, iš kur musulmonų prekeiviai gabendavo vergus.

1859 m. Malavį pasiekė britų tyrinėtojas D. Livingstonas. 1891 m. Britų imperija užėmė dabartinio Malavio teritorijas ir jas administravo kaip Centrinės Afrikos protektoratą. 1907 m. pavadinimas pakeistas į Njasalandą. Šio protektorato tautos ne kartą sukilo prieš britų valdžią. Britai aktyviai skleidė krikščionybę, kuri gana sparčiai įsigalėjo daugumos gyventojų tarpe.

1964 m. liepos 6 d. Njasalandas paskelbė nepriklausomybę nuo Britų imperijos ir pasivadino Malaviu, istorinės imperijos garbei. Pirmuoju prezidentu tapo Hastings Banda, kuris netrukus tapo vienvaldžiu, pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos ir uždraudė visas partijas. Jo valdymo metu, kuris tęsėsi iki 1994 m., buvo įtvirtintas asmenybės kultas, diktatūra, viešpatavo griežta cenzūra. Šių priemonių dėka Bandai pavyko išsaugoti stabilumą ir tam tikrą ekonominį augimą šalyje.

Besibaigiant Šaltajam karui, Malavyje prasidėjo demokratizacijos judėjimas, o spaudžiant iš apačios buvo suorganizuotas referendumas dėl šalies ateities. 1993 m. didžiajai daliai gyventojų balsavus už demokratišką šalį, kitais metais įvyko pirmieji laisvi rinkimai, kuriuose prezidentu išrinktas Bakili Muluzi (perrinktas 1999 m.). Kadangi Muluzi buvo jao tautybės musulmonas, didėjo nepasitenkinimas krikščionių daugumos tarpe.

2004 m. trečiuoju šalies prezidentu tapo krikščionis Bingu wa Mutharika, o 2012 m. jam mirus nuo širdies smūgio, prezidente tapo Joyce Banda. 2014 m. Banda pralaimėjo prezidento rinkimus Peteriui Mutharikai, buvusio prezidento broliui. Po 2020 m. rinkimų prezidentu tapo Lazarus Chakwera., nes Konstitucinis teismas anuliavo 2019 m. rinkimų rezultatus, pagal kuriuos laimėjo Peteris Mutharika.