Zimbabvės Respublika (Zimbabvė) – valstybė Pietų Afrikoje, tarp Zambezės ir Limpopo upių. Ribojasi su Pietų Afrikos Respublika pietuose, Botsvana vakaruose, Zambija šiaurėje ir Mozambiku rytuose.
Senieji Zimbabvės teritorijos gyventojai greičiausiai buvo koisanų rasės atstovai. Apie III a. šią teritoriją pasiekė pirmoji bantų migracijos banga, kurios metu apsigyveno ankstyvieji geležies lydytojai bantu, atsikėlę iš šiaurės. Apie VII a. juos išnaikino ir asimiliavo nauja migracijos banga, kuri šį kartą vyko iš pietų, t. y. iš dabartinės Pietų Afrikos Respublikos teritorijos. Šie bantai jau kalbėjo kalba, iš kurios išsivystė šonų ir kalangų kalbos.
Zimbabvės teritorijoje susiformavo viena seniausių Užsachario Afrikos civilizacijų. Seniausias jos židinys buvo Mapungubvė dabartinės PAR teritorijoje, prie pat Zimbabvės sienos. Čia jau susiklostė sudėtinga visuomenės struktūra, laikoma pirmąja tokia Afrikoje. Vėliau jos kūrėjai migravo į šiaurę, kur XIII a. pastatė galingą įtvirtintą gyvenvietę Didžiąją Zimbabvę. Ji tapo Zimbabvės karalystės, didelės gentinės konfederacijos, politiniu ir religiniu centru. Svarbus pagrindas Mapungubvės ir Zimbabvės suklestėjimui buvo auganti prekyba su Svahilių kranto valstybėmis Kelimane, Sofala, Injambane, o pagrindine preke tapo auksas, kurio teritorijoje buvo randama daug.
XV a. Zimbabvės karalystės vietoje iškilo dvi naujos politinės galybės – Mvene Mutapa karalystė šiaurėje (sostinė Zvongombė) ir Butuva karalystė pietuose (sostinė – Khasis). Pirmoji intensyviau palaikė prekybą su pakrante, todėl pirmoji užmezgė santykius su portugalais. Šie ėmė kištis į karalystės vidaus reikalus, o galiausiai pavertė Mvene Mutapą savo vasale. Tuo pat metu (1660 m.) gretimoje Butua iš senosios Torva dinastijos valdžią paveržė Rozviai, kurie ginklu vėl pajungė daugumą Zimbabvės teritorijos genčių, išvijo portugalus ir sostinę perkėlė į Danamombę.
Rozvių imperija egzistavo iki 1834 m., kuomet juoaodžių ngunių vadas Mzilikazis atvedė savo gentį ndebelius iš pietų ir ją nukariavo. Ndebeliai stipriai pakeitė regiono etninę situaciją, ir pagal juos šiuolaikinė pietvakarių Zimbabvė vadinama Matabelelendu.
Po kelių karų su matabeliais ir mašonais, Zimbabvės teritorijoje sukurta britų kolonija Pietų Rodezija (Šiaurės Rodezija buvo dabartinė Zambija), tuo metu ir nusistovėjo esamos sienos.
1965 m. vietinis lyderis Janas Smitas paskelbė apie planus atsiskirti nuo Britų imperijos, vėliau buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija ir valstybė tapo Rodezija, nepriklausoma šalimi. Šios nepriklausomybės britai nepripažino, motyvuodami tuo, kad joje pagrindinę politinę galią turėjo mažumą sudarantys britų kilmės baltieji (vadinamieji rodeziečiai), o ne daugumą sudarantys juodaodžiai.
Rinkimuose egzistavo turto ir išsilavinimo cenzai kurie, nors ir buvo padaryti mažiau griežti juodaodžiams, vis tiek daug jų paliko be balso teisės (baltųjų be balso teisės liko mažesnė dalis). Pradžioje siekęs, kad Rodezija būtų parlamentinė monarchija Britų sandraugoje su Britanijos karaliene kaip valstybės galva, Janas Smitas ėmė tolti nuo šios idėjos, paskyrė „valstybę administruojantį pareigūną“ valstybės vadovu, o vėliau jo titulą pervadino prezidentu, šalį 1970 m. paskelbdamas respublika.
Rodezijai buvo pritaikytos sankcijos, tačiau ji gaudavo neoficialią paramą iš gretimos Pietų Afrikos Respublikos, kur tuo metu buvo apartheidas, bei Portugalijos, kuri turėjo kolonijų greta (Mozambiko koloniją), ir Rodezijos ekonomika, nepaisant sankcijų, augo (iki 10 % per metus, infliacija buvo apie 3 %).
Tačiau 1975 m. po revoliucijos Portugalijoje ten į valdžią atėję kairieji paleido kolonijas, o Mozambiką ėmė valdyti komunistinis FRELIMO judėjimas. Pastarasis leido savo teritorija pasinaudoti prieš Rodezijos valdžią kovojantiems komunistams juodaodžiams, ypač Roberto Mugabės vadovaujamam judėjimui.
.jpg)
