Kalba - Bengalų kalba

Bengalų kalba – bengalų tautos kalba, priklausanti indų (indo-arijų) kalbų grupei, indoeuropiečių kalbų šeimai. Paplitusi Indijos valstijoje Vakarų Bengalija ir Bangladeše, be to, žmonių kalbančių bengalų kalba yra Indijos valstijose, tokiose kaip Asamas, Biharas ir Orisa.

Žinomas bengalų kalbos istorijos periodas siekia X–XII a. XV a. pabaiga – XVII a. pradžia – pagrindinių struktūrinių kalbos bruožų formavimosi periodas. XIX a. pabaiga – naujos bengalų kalbos įsitvirtinimo periodas. Nuo Bengalijos padalijimo tarp Indijos ir Pakistano laikų (1947) rytinėje Bengalijos dalyje (Rytų Pakistanas, vėliau Bangladešas) pastebimas didesnis arabų-persų leksikos vartojimas.

Bangladešas

Bangladešo Liaudies Respublika (Bangladešas) – valstybė pietų Azijoje, įsikūrusi rytinėje istorinio Bengalijos regiono dalyje. Ribojasi su Indija ir Mianmaru.

Iki 1947 m. – Bengalijos istorija.

Indija

Indijos Respublika – valstybė Pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių ir septinta pagal plotą. Ribojasi su Pakistanu, Kinija, Mianmaru, Bangladešu, Nepalu, Butanu, Afganistanu bei Indijos vandenynu. Netoli Indijos krantų yra salų valstybės – Šri Lanka, Maldyvai ir Indonezija.

Indijos subkontinente dar III a. pr. m. e. gyveno Indo slėnio civilizacija. II a. pr. m. e. pradėti rašyti seniausi induizmo šventraščiai. Kastų sistema išsivystė I a. pr. m. e., šiuo laikotarpiu taip pat ėmė plisti budizmas ir džainizmas. Ankstyvasis politinis konsolidavimas vyko įsigalėjus Maurjų ir Guptų imperijoms; vėlyvesnės Vidurinės Indijos karalystės padarė poveikį kultūroms net Pietryčių Azijos šalyse.