Bosnių kalba

Bosnių kalba
Bosnių kalba – pietų slavų kalba, kuria kalba bosniai. Paplitusi Bosnijoje bei Sandžako regione (Serbija ir Juodkalnija). Šia kalba taip pat kalba apie 150 tūkst. emigrantų Vakarų Europoje ir JAV, bei keliasdešimt tūkstančių emigrantų Turkijoje.

Bosnių kalbos abėcėlė remiasi lotyniškąja abėcėle, kirilica taip pat naudojama, bet retai.

Bosnijos ir Hercegovinos valstybinė kalba, kartu su serbų bei kroatų kalbomis. Kalbos gramatinė struktūra tokia pati kaip ir minėtų serbų ir kroatų kalbų. Pagrindiniai skirtumai glūdi kai kurių žodžių tarime. Pvz., žodis „kava“ bosniškai „kahva“, kroatiškai „kava“, serbiškai „kafa“. Be to, bosnių kalba turi daugiau skolinių iš turkų kalbos.

Šiuolaikinė bosnių kalba naudoja abėcėlę lotyniškosios abėcėles pagrindu, tačiau anksčiau naudotos ir kitos abėcėlės, tarp jų ir vietinė bosnių kirilica (bosančica – bosnių raštas), naudota nuo X–XI a. Šiuo raštu užrašinėti Bosnijos valstybiniai dokumentai, daryti užrašai ant antkapių. Nepaisant geografinės kilmės dalis mokslininkų neigia, kad tai buvęs išskirtinai bosnių raštas ir priskiria jį tiek serbams, tiek kroatams.

Kaip atskira kalba ji buvo pripažinta 1991–1992 m., iki tol laikyta serbų – kroatų kalbos tarme.

Šalis
  • Bosnija ir Hercegovina
    Bosnija ir Hercegovina – valstybė Pietryčių Europoje, Balkanų regiono vakaruose, sudaryta iš dviejų istorinių regionų – Bosnijos ir Hercegovinos. Rytuose ir pietryčiuose ribojasi su Serbija ir Juodkalnija, šiaurėje, vakaruose ir pietvakariuose su Kroatija, taip pat turi ~20 kilometrų Adrijos jūros pakrantę prie Neumo. Bosnijos ir Hercegovinos sienos atitinka dar 1878 m. Berlyno kongrese nustatytas šios teritorijos sienas.

    Bosnija ir Hercegovina susideda iš dviejų istorinių regionų, kurie nėra susiję su dabartiniu administraciniu suskirstymu: Bosnijos ir Hercegovinos.
  • Juodkalnija
    Juodkalnija (juodk. Црна Гора / Crna Gora – „Juodas kalnas“)  – valstybė Pietryčių Europoje, prie Adrijos jūros. Juodkalnija ribojasi su Serbija ir Kosovu rytuose, Bosnija ir Hercegovina šiaurės vakaruose, Kroatija vakaruose ir Albanija pietuose. Sostinė ir didžiausias miestas – Podgorica. Istorinė ir kultūrinė Juodkalnijos sostinė – Cetinė.

    Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: Duklia, daugmaž pietinėje pusėje; Travunija vakaruose; Raška šiaurėje. 1042 m. archontas Stafanas Vojislavas pradėjo sukilimą ir iškovojo Duklios nepriklausomybę nuo Bizantijos imperijos bei tapo Vojislavjevičių dinastijos pradininku. XIV–XV a. iškilo nepriklausoma Zetos kunigaikštystė, kurią 1356–1421 m. valdė Balšičių dinastija, o 1431–1498 m. – Crnojevičių dinastija. Tuomet pradėtas naudoti ir Juodkalnijos vardas. Patekusi į Osmanų imperiją Juodakalnija 1697 m. faktiškai atgavo nepriklausomybę valdant Petrovič-Njegošo dinastijai. Iš pradžių tai buvo teokratinė valstybė, valdoma valdovų-vyskupų, nuo 1852 m. pradėjo valdyti pasaulietiniai valdovai. Juodkalnijos nepriklausomybę didžiosios valstybės de facto pripažino Berlyno kongrese 1878 m., po Juodkalnijos-Osmanų imperijos karo. 1905 m. šalis tapo karalyste. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Jugoslavijos dalimi. Iširus Jugoslavijai Serbija ir Juodkalnija sudarė Federacinę Jugoslavijos Respubliką, kuri 2003 m. buvo pervadinta į Serbijos ir Juodkalnijos Sąjungą. Juodkalnija šioje sąjungoje užėmė 13,5 % teritorijos. Po nepriklausomybės referendumo 2006 m. gegužę Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę ir jos federacija su Serbija tų pačių metų birželio 3 d. buvo panaikinta.
  • Serbija
    Serbija, oficialiai Serbijos Respublika – Balkanų respublika centrinėje ir pietryčių Europoje. Ribojasi su Vengrija šiaurėje, Rumunija šiaurės rytuose, Bulgarija pietryčiuose, Šiaurės Makedonija pietuose, Kroatija ir Bosnija ir Hercegovina vakaruose bei Juodkalnija pietvakariuose. Serbija taip pat reiškia pretenzijas į sieną su Albanija per ginčijamą Kosovo teritoriją.

    Serbų gentys valstybę suformavo VII a. XI a. jie įkūrė Duklijos karalystę. 1346 m. Stefanas Dušanas sujungė serbų ir aplinkines žemes į Serbijos Imperiją. 1389 m. po Kosovo mūšio imperiją užkariavo turkai osmanai. Dėl Belgrado žemių net 70 metų vyko karai tarp turkų ir vengrų, pasibaigę Osmanų imperijos pergale. Visu okupacijos laikotarpiu vyko serbų sukilimai, kurie buvo žiauriai malšinami. Okupacijos laikotarpiu išplito islamas ir nuo serbų tautos atsiskyrė bosniai. 1815 m. Serbijai pavyko sudaryti Serbijos kunigaikštystę. 1848 m. austrų valdoma serbų dalis sukūrė Serbų Vojvodinos autonomiją. 1878 m. Berlyno sutartis garantavo Serbijai visišką nepriklausomybę, tačiau neleido sujungti visų savo žemių. Dalį žemių pasiliko Austrija. Dėl to 1912 – 1913 m. kilo Balkanų karai, tai buvo viena iš I pasaulinio karo priežasčių.