Serbų kalba

Serbų kalba
Serbų kalba – slavų kalbų grupei priklausanti kalba, kuria daugiausia kalbama Serbijoje. Ši kalba valstybinė: Serbijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Iš viso serbiškai šnekančiųjų yra beveik 12 mln. žmonių. Serbų kalba nežymiai skiriasi nuo kroatų kalbos (skiriasi iš esmės tik tuo, kad serbų kalba naudoja kirilicą, o kroatų – lotynų rašmenis), ir jos kartais vadinamos vienu serbų-kroatų kalbos pavadinimu. Juodkalnijoje valstybinė kalba yra juodkalniečių. Kai kurie kalbotyrininkai šią kalbą laiko serbų kalbos tarme.

Serbiškai kalba taip pat dalis gyventojų Albanijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje (apie 400 tūkst. žm.), Rumunijoje (27 tūkst.), Rusijoje (5 tūkst.), Turkijoje (20 tūkst.).

Serbų kalba – viena iš retų kalbų, kur oficialiai naudojamos dvi rašto sistemos (kirilica ir lotynų rašmenys). Serbų kalbos abėcėlę sudaro 30 raidžių.

Šalis
  • Bosnija ir Hercegovina
    Bosnija ir Hercegovina – valstybė Pietryčių Europoje, Balkanų regiono vakaruose, sudaryta iš dviejų istorinių regionų – Bosnijos ir Hercegovinos. Rytuose ir pietryčiuose ribojasi su Serbija ir Juodkalnija, šiaurėje, vakaruose ir pietvakariuose su Kroatija, taip pat turi ~20 kilometrų Adrijos jūros pakrantę prie Neumo. Bosnijos ir Hercegovinos sienos atitinka dar 1878 m. Berlyno kongrese nustatytas šios teritorijos sienas.

    Bosnija ir Hercegovina susideda iš dviejų istorinių regionų, kurie nėra susiję su dabartiniu administraciniu suskirstymu: Bosnijos ir Hercegovinos.
  • Juodkalnija
    Juodkalnija (juodk. Црна Гора / Crna Gora – „Juodas kalnas“)  – valstybė Pietryčių Europoje, prie Adrijos jūros. Juodkalnija ribojasi su Serbija ir Kosovu rytuose, Bosnija ir Hercegovina šiaurės vakaruose, Kroatija vakaruose ir Albanija pietuose. Sostinė ir didžiausias miestas – Podgorica. Istorinė ir kultūrinė Juodkalnijos sostinė – Cetinė.

    Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: Duklia, daugmaž pietinėje pusėje; Travunija vakaruose; Raška šiaurėje. 1042 m. archontas Stafanas Vojislavas pradėjo sukilimą ir iškovojo Duklios nepriklausomybę nuo Bizantijos imperijos bei tapo Vojislavjevičių dinastijos pradininku. XIV–XV a. iškilo nepriklausoma Zetos kunigaikštystė, kurią 1356–1421 m. valdė Balšičių dinastija, o 1431–1498 m. – Crnojevičių dinastija. Tuomet pradėtas naudoti ir Juodkalnijos vardas. Patekusi į Osmanų imperiją Juodakalnija 1697 m. faktiškai atgavo nepriklausomybę valdant Petrovič-Njegošo dinastijai. Iš pradžių tai buvo teokratinė valstybė, valdoma valdovų-vyskupų, nuo 1852 m. pradėjo valdyti pasaulietiniai valdovai. Juodkalnijos nepriklausomybę didžiosios valstybės de facto pripažino Berlyno kongrese 1878 m., po Juodkalnijos-Osmanų imperijos karo. 1905 m. šalis tapo karalyste. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Jugoslavijos dalimi. Iširus Jugoslavijai Serbija ir Juodkalnija sudarė Federacinę Jugoslavijos Respubliką, kuri 2003 m. buvo pervadinta į Serbijos ir Juodkalnijos Sąjungą. Juodkalnija šioje sąjungoje užėmė 13,5 % teritorijos. Po nepriklausomybės referendumo 2006 m. gegužę Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę ir jos federacija su Serbija tų pačių metų birželio 3 d. buvo panaikinta.
  • Kosovas
    * Apie miestą Baltarusijoje žr. Kosava.

    Kosovas ( arba Kosovë, ), oficialiai Kosovo Respublika  – iš dalies pripažinta valstybė Balkanuose, Pietų Europoje. 2008 m. vasario 17 d. Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos ir yra de facto savarankiška šalis, 97 valstybių JT narių pripažįstama, kaip nepriklausoma Kosovo Respublika (2022 m. duomenimis). Serbija Kosovą laiko savo dalimi Kosovu ir Metohija. Priština yra Kosovo sostinė bei didžiausias miestas. Šiaurėje ir rytuose Kosovas ribojasi su Serbija, pietryčiuose ribojasi su Šiaurės Makedonija, pietvakariuose su Albanija, o vakaruose su Juodkalnija. Šalis neturi tiesioginės prieigos prie artimos Adrijos jūros.
  • Serbija
    Serbija, oficialiai Serbijos Respublika – Balkanų respublika centrinėje ir pietryčių Europoje. Ribojasi su Vengrija šiaurėje, Rumunija šiaurės rytuose, Bulgarija pietryčiuose, Šiaurės Makedonija pietuose, Kroatija ir Bosnija ir Hercegovina vakaruose bei Juodkalnija pietvakariuose. Serbija taip pat reiškia pretenzijas į sieną su Albanija per ginčijamą Kosovo teritoriją.

    Serbų gentys valstybę suformavo VII a. XI a. jie įkūrė Duklijos karalystę. 1346 m. Stefanas Dušanas sujungė serbų ir aplinkines žemes į Serbijos Imperiją. 1389 m. po Kosovo mūšio imperiją užkariavo turkai osmanai. Dėl Belgrado žemių net 70 metų vyko karai tarp turkų ir vengrų, pasibaigę Osmanų imperijos pergale. Visu okupacijos laikotarpiu vyko serbų sukilimai, kurie buvo žiauriai malšinami. Okupacijos laikotarpiu išplito islamas ir nuo serbų tautos atsiskyrė bosniai. 1815 m. Serbijai pavyko sudaryti Serbijos kunigaikštystę. 1848 m. austrų valdoma serbų dalis sukūrė Serbų Vojvodinos autonomiją. 1878 m. Berlyno sutartis garantavo Serbijai visišką nepriklausomybę, tačiau neleido sujungti visų savo žemių. Dalį žemių pasiliko Austrija. Dėl to 1912 – 1913 m. kilo Balkanų karai, tai buvo viena iš I pasaulinio karo priežasčių.
  • Šiaurės Makedonija
    Šiaurės Makedonija, oficialiai Šiaurės Makedonijos Respublika  – valstybė Balkanų pusiasalyje, pietryčių Europoje. Ribojasi su Graikija pietuose, Bulgarija rytuose, Albanija vakaruose bei Kosovu ir Serbija šiaurėje. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Skopjė.

    Šalies pavadinimas kilęs iš graikų Μακεδονία, šis savo ruožtu iš μακεδνός – „aukštas, ilgas“. Manoma, kad taip graikai apibūdino senovės makedonus.