Sindhų kalba
Sindhų kalba (سنڌي, सिन्धी = Sindhī) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų atšakos kalba. Vartojama daugiausia sindhų tautybės žmonių, gyvenančių pietryčių Pakistane (Sindhe, Beludžistane), Indijoje (vakarų Gudžarate) bei diasporoje visame pasaulyje (Omane, Filipinuose, Indonezijoje, JAV ir kt.). Sindhų kalba yra viena iš dviejų valstybinių Pakistano kalbų (greta urdu), taip pat turi oficialios kalbos statusą Indijoje.
Sindhų kalba susidarė iš Apabhramšos prakrito, ikiislaminiu laikotarpiu buvo užrašoma trim raštais – Ardhanagari, Saindhu ir Malwari. Sindhams priėmus islamą, kalba pradėta užrašinėti arabų raštu (tačiau oficialiai įtvirtintas tik XIX a.), perėmė daug skolinių iš persų ir arabų kalbų. XIV–XVIII a. tai buvo populiari literatūrinė kalba, naudota poetų, sufijų.
Sindhų kalba pasižymi balsių gausa (16), taip pat turi 46 priebalsius. Turi daug sprogstamųjų, nazalinių garsų.
Sindhų kalba turi šias tarmes: Siraiki, Vičoli, Lari, Lasi, Thari, Kači. Vičoli tarme pagrįsta literatūrinė kalba.
Sindhų kalba susidarė iš Apabhramšos prakrito, ikiislaminiu laikotarpiu buvo užrašoma trim raštais – Ardhanagari, Saindhu ir Malwari. Sindhams priėmus islamą, kalba pradėta užrašinėti arabų raštu (tačiau oficialiai įtvirtintas tik XIX a.), perėmė daug skolinių iš persų ir arabų kalbų. XIV–XVIII a. tai buvo populiari literatūrinė kalba, naudota poetų, sufijų.
Sindhų kalba pasižymi balsių gausa (16), taip pat turi 46 priebalsius. Turi daug sprogstamųjų, nazalinių garsų.
Sindhų kalba turi šias tarmes: Siraiki, Vičoli, Lari, Lasi, Thari, Kači. Vičoli tarme pagrįsta literatūrinė kalba.
Šalis
-
Pakistanas
Pakistanas, oficialiai Pakistano Islamo Respublika – valstybė Pietų Azijoje. Vakaruose ribojasi su Iranu, šiaurėje ir šiaurės vakaruose – su Afganistanu, šiaurės rytuose – su Kinija, rytuose ir pietryčiuose – su Indija. Pietuose Pakistanas prieina prie Arabijos jūros.
Šalies sostinė yra Islamabadas, o didžiausias miestas – Karačis.