Kalba - Sindų kalba

Sindų kalba (سنڌي, सिन्धी = Sindhī) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų atšakos kalba. Vartojama daugiausia sindų tautybės žmonių, gyvenančių pietryčių Pakistane (Sinde, Beludžistane), Indijoje (vakarų Gudžarate) bei diasporoje visame pasaulyje (Omane, Filipinuose, Indonezijoje, JAV ir kt.). Sindų kalba yra viena iš dviejų valstybinių Pakistano kalbų (greta urdu), taip pat turi oficialios kalbos statusą Indijoje.

Sindų kalba susidarė iš Apabhramšos prakrito, ikiislaminiu laikotarpiu buvo užrašoma trim raštais – Ardhanagari, Saindhu ir Malwari. Sindams priėmus islamą, kalba pradėta užrašinėti arabų raštu (tačiau oficialiai įtvirtintas tik XIX a.), perėmė daug skolinių iš persų ir arabų kalbų. XIV–XVIII a. tai buvo populiari literatūrinė kalba, naudota poetų, sufijų.

Sindų kalba pasižymi balsių gausa (16), taip pat turi 46 priebalsius. Turi daug sprogstamųjų, nazalinių garsų.

Sindų kalba turi šias tarmes: Siraiki, Vičoli, Lari, Lasi, Thari, Kači. Vičoli tarme pagrįsta literatūrinė kalba.

Kategorija:Indoarijų kalbos Kategorija:Indijos kalbos

Pakistanas

Pakistano Islamo Respublika (Pakistanas) – valstybė pietinėje Azijoje. Ribojasi su Indija, Iranu, Afganistanu, Kinija ir Arabijos jūra. Sostinė – Islamabadas.

Pakistanas kaip atskira valstybė sukurtas 1947 m. rugpjūčio 14 d., padalinus buvusią Britanijos Indiją. Iki tol per visą istoriją šalies teritorija buvo svarbi zona tarp dviejų civilizacijų – Indų civilizacijos rytuose ir Persų civilizacijos vakaruose. Dėl to rytinės dykumingos lygumos, drėkinamos Indo upės (istoriniai Pandžabo ir Sindo regionai) vystėsi veikiamos Indijos kultūros, o vakariniai kalnuoti regionai (istoriniai Beludžistano ir Puštunistano regionai) – veikiami senovės persų, o vėliau islamiškos Didžiojo Irano kultūros.