Turkų kalba

Turkų kalba
Turkų kalba (Türkçe) – tiurkų kalbų grupės kalba. Turkijos, Kipro bei Šiaurės Kipro valstybinė kalba; gimtoji turkų kalba. Taip pat vartojama Bulgarijoje, Graikijoje, Kosove, Makedonijoje, Rumunijoje bei milijonų turkų imigrantų Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose bei kitose ES valstybėse.

Rašto paminklai, užrašyti senąja tiurkų kalba žinomi nuo VII–VIII a., rasti Orchono slėnyje (Mongolija). Jie buvo užrašyti senuoju tiurkų raštu, dar vadinamu tiurkų runomis. VI–XI a. tiurkams migruojant į vakarus, tiurkų kalbos paplito po Centrinę Aziją. Viena iš ogūzų genčių, seldžiukai, kalbėję ogūzų kalba, XI a. pasiekė Mažąją Aziją. Tame pačiame amžiuje Karachanidų chanato mokslininkas Mahmudas al Kašgaris parašė pirmą tiurkų kalbos žodyną.

950 m. seldžiukai priėmė islamą, dėl to jų kalba pasipildė arabiškais ir persiškais skoliniais. Seldžiukų vartota ogūzų kalba palaipsniui virto turkų osmanų kalba. Ji buvo užrašoma arabų raštu, turėjo turtingas literatūrines tradicijas. Ši kalba, pasižymėjusi itin didele arabų ir persų skolinių gausa, buvo vartojama aukštuomenės, intelektualų, o tarp paprastų žmonių vystėsi šnekamoji („grubioji“) turkų kalba.

Šiuolaikinė turkų kalba susidarė žlugus Osmanų imperijai. 1928 m., praėjus penkeriems metams po Respublikos paskelbimo, jos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas įsakė iki tol turkų kalboje vartotus arabiškus rašmenis pakeisti lotyniškais. Tai buvo viena iš daugelio jo reformų, norint sumoderninti Turkiją ir priartinti prie Europos. 1932 m. įsteigtas Turkų kalbos institutas (Türk Dil Kurumu), nepriklausoma organizacija. Institutas skelbė, jog kalbos grynumą galima apginti tik atsisakant įsisenėjusių skolinių, daugiausia iš arabų bei persų kalbų. Netrukus buvo sukurti ir pradėti vartoti nauji turkiški kai kurių žodžių atitikmenys. Osmanų vartoti skoliniai uždrausti vartoti spaudoje, o atitikmenys jiems kurti iš šnekamosios turkų kalbos, kuriant naujadarus bei ieškant variantų senojoje tiurkų kalboje.

Perėjimas iš osmanų į turkų kalbą nebuvo staigus, dar ir dabar daug žmonių, gimusių prieš 1940 m. vartoja persiškus ir arabiškus skolinius. Net ir paties Atatiurko 1927 m. sakytoje kalboje gausu osmaniškų žodžių, todėl vėliau buvo parengti net 3 šios jo kalbos vertimai.

Prieštaringos situacijos dėl skolinių išlikusios iki šių laikų, dažnai yra vartojami tiek persiški ir arabiški žodžiai, tiek naujadarai. Kalba pildosi ir angliškais, prancūziškais skoliniais.

Šalis
  • Turkija
    Turkija, oficialiai Turkijos Respublika  – valstybė Vakarų Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje. Šiaurėje ribojasi su Juodąja jūra, šiaurės rytuose – su Gruzija, rytuose – su Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu, pietryčiuose – su Iraku, pietuose – su Sirija ir Viduržemio jūra, vakaruose – su Egėjo jūra, šiaurės vakaruose – su Graikija ir Bulgarija. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.

    Yra JTO, ankstyvoji NATO, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko narė bei viena pirmųjų EBPO, ESBO, Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos ir G20 narių.
  • Bulgarija
    Bulgarija, oficialiai Bulgarijos Respublika  – valstybė Pietryčių Europoje, užimanti visą rytinę Balkanų dalį. Bulgarija ribojasi su Rumunija šiaurėje, Serbija ir Šiaurės Makedonija vakaruose, Graikija ir Turkija pietuose bei Juodąja jūra rytuose. Šalis užima 110 994 kvadratinių kilometrų teritoriją ir yra šešiolikta pagal dydį Europos šalis. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Sofija. Kiti didieji miestai yra Plovdivas, Varna ir Burgasas.

    Bulgarija yra besivystanti šalis, kurios ekonomika yra aukštesnių vidutinių pajamų ir užima 56 vietą pagal žmogaus socialinės raidos indeksą. Jos rinkos ekonomika yra Europos bendrosios rinkos dalis ir daugiausia grindžiama paslaugomis, o toliau seka pramonė, ypač mašinų gamyba ir kasyba, bei žemės ūkis. Plačiai paplitusi korupcija yra pagrindinė socialinė ir ekonominė problema; Bulgarija 2018 m. buvo labiausiai korumpuota šalis Europos Sąjungoje. Šalis taip pat susiduria su demografine krize – maždaug nuo 1990 m. jos gyventojų skaičius kasmet mažėja. Šiuo metu gyventojų yra apytiksliai 7 mln., o 1988 m. jų buvo beveik 9 mln. Bulgarija yra Europos Sąjungos, NATO ir Europos Tarybos narė. Bulgarija taip pat yra viena iš ESBO steigėjų ir yra tris kartus užėmusi vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
  • Kipras
    Kipras (, ), oficialiai Kipro Respublika (, ) − valstybė ir sala Viduržemio jūros rytuose, esanti į pietus nuo Turkijos, į vakarus nuo Sirijos, į šiaurės vakarus nuo Libano, Izraelio ir Gazos ruožo (Palestina), į šiaurę nuo Egipto ir į pietryčius nuo Graikijos. Kipras yra trečioji pagal dydį sala Viduržemio jūroje. Geografiškai šalis priklauso Azijai, tačiau politiniu ir kultūriniu atžvilgiu yra laikoma Europos dalimi. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Nikosija.

    Valstybė 1960 m. rugpjūčio 16 d. paskelbė nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės ir tais pačiais metais rugsėjo 20 d. įstojo į Junginių Tautų Organizaciją. 2004 m. gegužės 1 d. Kipras įstojo į Europos Sąjungą.
  • Moldavija
    Moldova arba Moldavija, oficialiai Moldovos Respublika – valstybė Pietryčių Europoje. Vakaruose ribojasi su Rumunija, šiaurėje, rytuose ir pietuose – su Ukraina. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Kišiniovas. Moldova nuo 1994 m. priklauso Nepriklausomų valstybių sandraugai. Nepaisant to, nuo 2007 m. šalis siekia tapti ES nare. 2022 m. birželio 23 d. Moldovai suteiktas ES kandidatės statusas.

    Šalis tankiai apgyvendinta. 70 % gyventojų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: Kišiniovas, Belcai, Tiraspolis, Benderai.
  • Šiaurės Makedonija
    Šiaurės Makedonija, oficialiai Šiaurės Makedonijos Respublika  – valstybė Balkanų pusiasalyje, pietryčių Europoje. Ribojasi su Graikija pietuose, Bulgarija rytuose, Albanija vakaruose bei Kosovu ir Serbija šiaurėje. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Skopjė.

    Šalies pavadinimas kilęs iš graikų Μακεδονία, šis savo ruožtu iš μακεδνός – „aukštas, ilgas“. Manoma, kad taip graikai apibūdino senovės makedonus.