Žemėlapis - Toskana (Toscana)

Toskana (Toscana) – regionas vidurio Italijoje. Pietuose ribojasi su Lacijumi, rytuose su Umbrija ir Marke, šiaurėje – su Emilija-Romanija ir Ligūrija. Vakaruose krantus skalauja Tirėnų jūra. Plotas 22 990 km², gyventojų – apie 3,516 mln.

Toskana žinoma dėl gražaus kraštovaizdžio bei meno palikimo. Toskana laikoma Italų renesanso tikrąja gimtine, čia gimė ir dirbo tokios mokslo ir meno įžymybės kaip Frančeskas Petrarka, Dantė, Botičelis, Mikelandželas, Leonardo da Vinci, Galilėjus, Amerigas Vespučis ir Pučinis. Toskana turi savo virtuvę ir ypač garsėja vynu (garsiausi iš jų yra Chianti, Vino Nobile di Montepulciano, Morellino di Scansano ir Brunello di Montalcino).

Šešios Toskanos vietos priklauso Pasaulio paveldo sąrašui: Florencijos senamiestis (1982 m.), Sienos senamiestis (1995 m.), Pizos aikštė ir katedra (1987), San Gimignano senamiestis (1990 m.), Pienzos senamiestis (1996 m.) ir Val d'Orcia senamiestis (2004 m.). Be to Toskanoje yra 120 gamtos draustinių. Tad Toskana ir Florencija susilaukia milijonų turistų kiekvienais metais (2007 m. Florenciją aplankė 1,715 mln. žmonių).

Iki etruskų pasirodymo Toskanos vėlyvojo Bronzos ir Geležies amžiaus pradžios istorija panaši į ankstyvųjų graikų. Antrame tūkstantmetyje pr. m. e. (apie 1350–1150 m. pr. m. e.) Toskanoje apsigyveno Apeninų kultūros žmonės, kurie prekiavo su Mikėnų ir Mino civilizacijomis Egėjo jūroje. Po to atsirado Vilanovano kultūra (1100–700 m. pr. m. e.) ir visą Etruskiją pradėjo valdyti vadai. Miestai-valstybės atsirado Vilanovano laikotarpio pabaigoje, o po to iškilo etruskai.

Etruskai buvo pirmoji didelė civilizacija regione: jie įdiegė transporto infrastruktūros pagrindus, žemdirbystę ir kalnakasybą, kūrė ryškų meną. Etruskai regione gyveno nuo priešistorinių laikų. Jų civilizacija užpildė sritis tarp Tibro ir Arno upių iki VIII a. pr. m. e., VII-VI a. pr. m. e. jie buvo zenite, o I a. jau buvo romėnų visiškai lotynizuoti. Etruskai prarado savo teritorijas Kampanijoje keltams, Kartaginai, Didžiajai Graikijai. Nors jie labai skyrėsi nuo graikų, patyrė didelę graikų, o vėliau ir romėnų įtaką. Viena iš jų žlugimo priežasčių buvo tai, kad aukštos kilmės etruskai pradėjo kalbėti lotyniškai.

Prijungę Etruskiją, romėnai įkūrė Pizos, Lukos, Sienos ir Florencijos miestus, atgabeno naujas technologijas ir užtikrino taiką. Tarp patobulinimų buvo kelių sistemos išplėtimas, akvedukų ir kanalizacijos įrengimas, daugybės pastatų (viešų ir privačių) statyba. Po to kai Vakarų Romos civilizacija žlugo V a., teritorija atiteko gotams. VI a. čia apsigyveno lombardai ir Luka tapo Tuskijos kunigaikštystės sostine.

Piligrimai, keliaudami Via Francigena, tarp Prancūzijos ir Romos, praturtino šį kraštą viduramžiais. Bendruomenės, esančios šalia bažnyčių ir smuklių, tiekė piligrimams maistą ir pastogę ir taip praturtėjo.